Juos pamenu pasitikome ramiai, su draugais ir jų mažąja lelyte… vaikams saldžiai miegant, o mums stebint fejerverkus ir kilnojant šampano taures… įprastai, tokių tikėjomės ir metų, bet jie buvo kažkokie super paturbinti ir kosminiu greičiu lekantys, neleidžiantys pasidžiaugti, sustoti, įkvėpti, pajausti iki galo… dar vis tebesitęsiančių pirmųjų kartų mūsų šeimynėlės gyvenime 🙂
Pirmasis mažojo Domo tortadienis apkaišytas spalvingais balionėliais 🙂
Įdomiai kitokia moteriška Zuzių fotosesija 🙂
Dar gi spėjome ir dvejose vestuvėse parašus sudėti, juokiamės, kad kitaip jau nebeišeina ir mes matyt nevykę svečiai, jei tik pasirašyti kviečia 😀
Pirmoji mūsų trijulės kelionė Jurmala-Ryga 🙂 kurioje pirmą kartą pamatėme jūrą… smėlį… šiek tiek atitrūkome nuo namų, paragavome Balzams kokteilio su burbuliukais, kuriuose siautulingai vyko mažojo kambarėlio remontas 🙂 juk daug smagiau žaisti savo kambaryje 🙂
Domo Gabrieliaus krikštynos rugsėjo 6 dieną 🙂
Smagiai atšventėme 10 metų rožinių vestuvių metines su nuostabia kompanija ir pirtimi bei kubilu tiesiog namų kieme 🙂 Foto: http://www.kucas.lt/
ir artėjant metų pabaigai… lapkričio pabaigoje nusprendėme pasiduoti dar vienam rimtam išbandymui… kuris vadinasi laikina globa. Praėjome 3 savaičių pagreitintą nelengvą išbandymų, tikrinimų kelią, nuo sveikatos, psichikos iki namų tikrinimo, pokalbių apie vaikystes, tėvus, draugus ir susikurtą savo šeimos stereotipą. Sunkiausia buvo laukti sprendimo, viduje jautėmės įsipareigoję tai mažai 7 metų širdelei, nes pažadėjome kitokias kalėdas ir negalėjome nuleisti rankų, nors buvo tikrai ne kartą jau šis jausmas aplankęs, bandant įveikti biurokatizmo užkaborius. Bet tikslą pasiekia visuomet jo siekiantys! Taip gruodžio 23 dieną po darbo namo grįžome tryse, o Kūčias valgėme keturiese. Ar tai buvo mūsų svajonių Kalėdos? Tikrai ne. Bet mes ir nesitikėjome stebuklų. Jos buvo kupinos išbandymų, keistų pokalbių, diskusijų apie tai, kad mes ne mama ir tėtis, kad reikia laikytis mūsų namų taisyklių ir kartais klausyti… Visi gąsdino, kad bus sunku… vėliau atgal parvežti tą mažą širdelę, su ja išsiskirti, tačiau sunkiausia buvo visai ne šis etapas… sunkiausia buvo užgydyti savo apdaužytas širdis, kurios tikėjosi mažiausios šilumos atgal, mažiausio suteiktų švenčių įvertinimo, vaikiško ačiū ir pamojavimo atsisveikinant… tyliai išėjome iš Kėdainių vaikų namų „Saulutė” palikę savo sušalusias širdeles, uždarę duris ir su atodūsiu judėdami Kauno link supratome, kad tos mažos širdelės, mūsų giliam liūdesiui, niekad neužaugs mylėdamos, nes nemoka… nes net nepriima meilės iš pasaulio, nemoka jam atgal net nusišypsoti, nes jų gyvenimai yra kitokie ir mums be galo sunku jį deja suprasti…
Tai būtų buvusi beveik metų pabaiga… kurios pabaigoje dar laukė vizitas klinikose… „supykusio miežio” iškrapštymas lauk ir palaimingas grįžimas namo visai naujųjų išvakarėse, paskubomis susiruošiant šventinį stalą ir nekantriai laukiant… mielos iki plaukų galiukų draugų kompanijos, taip jaukiai, skaniai ir nuoširdžiai pasitikome naujuosius 2016-uosius… pamaivos beždžionėlės metus.
Kuriuose pasižadame sau:
- dar vieną kelionę
- dar vieną išbandymą
- dar ne vieną skanų receptą
- šiek tiek tylos ir ramybės
- nepakartojamo 35-uko
- kalno gerų įspūdžių ir… visų mielų žmogeliukų aplankymo, kuriems patiks šis mūsų įrašas ir būtinai pakomentuos kuom patiko 🙂
Tikrai įspūdingi metai 🙂 gera matyti, kaip žmonės bando, eina pirmyn ir yra vis dar tokie kaip prisimenu „tai gerai, atvažiuosim, nufotkinsim tą sriubą”. Nors buvo kiek baisoka (whaaaat nepažįstama mergina su vyru atvažiuos fotkint??? 😀 ), bet džiaugiuos, kad nepabūgau (liepiau kambariokei būt namie ir jei ką ginti namus kartu 😀 ) 🙂 2017 bus tikrai dar puikesni!
Indre, mes labai dziaugiames, kad tada mūsų neišsigandai 🙂 dabar va kokia puiki draugystė 🙂
Jūs fantastiškai nerealūs! Kaip smagu matyt,kad jūsų širdys tokios atviros,didelės ir labai mylinčios,sėkmės jums kuo didoiausios!
Ačiū už palaikyma 🙂