2016 degustacinė Roma

Tai buvo vienos kelionės Kaunas-Vilnius-Kaunas metu spontaniškai suregztas planas… ištrūkti porai dienų iš kasdienybės ir pasinerti į skaniausius… itališkus malonumus 🙂 o jei beskaitant Simonos vaizdžiai aprašytus įspūdžius nepasipils keisti garsai iš pilvo, tai bežiūrint mūsų abiejų užfiksuotus vaizdus garantuojame, kad paskubomis slapta jau žiūrinėsite bilietus į Romą, bei rašysite FB žinutę nuostabiai gidei Aidai.

Pasakysiu tiesiai šviesiai, tai buvo tokia degustacinė ekskursija, vien dėl kurios būtų verta sumokėti už bilietą iki Romos. Didžiai dėkui Aidai, kuri su mumis dalijosi savo žiniomis ir padėjo mūsų kelionei tapti ypatinga ir sočia.

Bet pradėkime nuo pradžių. Jei norite gauti naminių, iš natūralių produktų pagamintų ledų su dieviškai minkšta grietinėle Romoje, žingsniuokite tiesiai į seniausią Romos ledainę – „Giolitti”, įsikūrusią greta parlamento rūmų. Italai ypač pagarsėję savo meile ledams, todėl, kad pakliūtumėt į ledainę, teks atstovėti eilėje. Ledų pauzė čia yra šventas reikalas, taigi niekas net nesinervina, kad eilėje užtruks ilgiau, nei valgys ledus. Svarbu atminti, kad tai yra gatvės maistas ir nėra įprasta sėstis už staliukų (dažnai už tai imamas papildomas mokestis). Reikia eiti lėtai, žiūrėti į ledus ir tik į juos, greitai valgant, kad neapsivarvintum, ir nuoširdžiai mėgautis. Grynas malonumas karštą dieną paragauti kažko stebuklingai vėsaus, tirpstančio burnoje, kad net noris užmerkti akis ir imti murkti, dėkingai linksint Aidai. Bet tai tik pirmas skanėstas, kuriuo tą dieną mėgavomės.

Kadangi italai – ne tik ledų religiją išpažįstanti tauta, bet ir nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro geria kavą, rekomenduoju dabar pat užsirašyti kavos šventovės adresą: šv.Eustachijaus aikštė, 82 – čia pat prie skylėtojo Panteono, kur ir mes stabtelėjome išgerti espreso. Ten atmosfera beveik prilygsta barui, nieko panašaus į erdvius lietuviškus kavos namus. Kaip ir į ledainę, taip ir į čia įeiti nebus lengva – ilgoje eilėje grūdasi nemažai žmonių, bet kai padavėjas priešais pastato baltą puodelį su aukšta, neįtikėtinai tvarta, kremine kavos putos kepure, kurią galima kabinti šaukšteliu, supranti, kad verta. Kalbant apie kavą, turiu paminėti, kad jei nenorite Italijoje pasirodyti barbaru, niekada negerkite kapučino kavos prie valgio ir po valgio. Čia galioja taisyklė: kapučino kava – ne vėliau nei vienuoliktą ryto!

Vos spėjus atsigauti nuo saldžių espreso kavo kerų, Aida mus vedas į Campo de’ Fiori – seniausią ir gražiausią Romos turgų ragauti aliejaus, balzaminio acto, užtepėlių bei likerių. Skamba neįprastai, bet skanaujant visus šiuos gėrius, net nepajunti, kaip sustiprėja uoslė, regėjimas ir skonis. Beje, jei užsigeidėte kokybiškos kiaulionos gaminių, jums reikia aplankyti Antica Norcineria Viola. Nereikia nė sakyti, kaip čia viskas tobula, bet ypač mane suviliojo saliamis su kepenimis, užgeriamas itališku vynu. Mėgavomės taip, kad net nustojome galvoti, kaip atrodysime su maudymosi kostiumėliais.

Kita mūsų stotelė – kepyklėlė Forno Campo de’ Fiori, vėlgi šioje vietelėje nesitikėkite rasti kažko prabangaus ar patiekto ant žavingos lėkštės bei gali tekti palaukti eilėje, bet čia kvepia krosnies karščiu ir mielėmis. Aromatas – gyvas ir įtaigus. Kaip tikros puristės užsisakome „nuogos“ picos (Romoje vadinama tiesiog pizza bianca) ir picos su cukinijomis, kurias valgėme tiesiog einant gatve. „Nuogos“ picos tešla gaminama su mielėmis tik iš miltų, druskos, vandens ir aliejaus, bet pica – išsipūtus, gerai apskrudis, minkšta ir elastinga, norisi atsilaužti, dar neišėjus laukan. Picos su cukinijomis skonis, kaip ir aromatas, turi kelias sudedąmasias dalis – lauke atsilaužus gabaliuką ir įsimetus į burną, gyvenimas iš karto tapo turtingesnis. Kas čia skaniau – purus, spinduliuojantis šiluma, aukinio rusvo atspalvio padas ar ant jo sukrauti ingredientai? Toks klausimas iš tiesų net nekyla: į minkštą, porėtą picos pagrindą įsigėręs karštas cukinijos skystis bei tyras alyvuogių aliejus bei dar traškūs cukinijų gabaliukai, kalba patys už save.

Ir čia dar ne viską, ką tą dieną mums parodė charizmatiškoji Aida. Kur dar švelnus ir vaisiškas parmezanas ir pikantiškas, aitroko skonio pekorinas, oranžinis aperatyvas Spritz ir citrinų šerbetas, užpiltas degtine, kitokiame bare, nei esame įpratusios, šviežut šviežutėliai artišokai ir žydiškas varškės pyragas.

Taigi, kai kitą kartą lankysitės Romoje, jei tikrai norėsite jos paragauti, jūs jau žinote, kur kreiptis.

Print Friendly, PDF & Email

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

twelve − three =