2011 GRAIKIJA – Rodo sala

Rhodos sala… Graikija… kelias žodžiais… turistinio verslo rojus… turistų netrūksta, kainos užkeltos… bet iš kitos pusės… nieko gyvenime nėra dykai 🙂 šitą šalį svajojome pamatyti… skonį paragauti… porą metų… taigi… SVAJONĖ IŠSIPILDĖ 🙂

Šiaip mano nuomone pirkti per agentūrą ten kelionės neapsimoka visiškai. Ekskursijų pasiūlyti nelabai ką jie ten gali kažkodėl, tad idealiausias variantas pagriebus Rynair pigius bilietukus, užsibookinti viešbutuką ir tik atvykus išsinuomuoti iš oro uosto auto 🙂 tuomet su juo keliausit kur ir kada panorėję aplink salą, o išvažiuodami priduosit, nereiks mokėt už taksą 🙂 Apsistojimui rekomenduočiau patį Rodo miestą arba Falirakį (dėl paplūdimio), pakeliauti ir pamatyti tikrai vertėtų Lindos, Mojito, Prasonissi 🙂 visa kita… nu žinoma pagal norus ir poreikius, bei pomėgius 🙂

pirmasis vėjo gūsis pasiekus Rodo miestą, numetus lagaminus viešbutyje ir iškeliavus prie jūros… 🙂

jau kitą dieną išejo pasižvalgyti po pati senamiestį, kuri viduryje didelė pilis su nuostabiais parkais aplink

siauromis senamiesčio gatvelėmis trepsėjom ieškodami to… už ko užkliūtų akis… suvirpėtų širdis…

sužavėjo graikų išpuošti namai… ir ne tik namai, nes viešbučiuose balkonai puošiami gėlėmis… ką jau bekalbėt apie senamiesčio gatveles… apkaišytas gėlių vazonėliais 🙂

turistinė gatvelė… pilna parduotuvėlių ir tavernų 🙂

ir visos jos sueina į vieną… senaiesčio širdyje stūksančią pilį… kurios pašonėje… centrinėjė aikštėjė nuo karščio alsuojančius vėsinančiu vandeniu gaivina fontaniukai…

senamiesčio aikštė, kurioje gausu tavernų, įsikūrusių per kelis aukštus, su nuostabiais vaizdais į jūrą… jei ne vis rėkaujantys graikų padavėjai-šaukliai, visai smagu būtų… bet graikai įkyrūs pardavėjai, net jei pro tą patį eisi ne pirmą kartą primygtinai kvies užeiti bent atsigerti… o juk vanduo kai kur brangesnis už maistą 🙂

keliaujam…šiek tiek toliau… pilies likučių skliautai apšviesti saulės… prisėdam pailsinti kojas jų pavėsyje… 🙂

už kurių… žvilgsniai nukrypsta link uosto…

kuriame ne tik laivai laiveliai, kateriukai, valtelės, jachtukės… bet ir kruiziniai laivai… deja arčiau prieiti nelabai pavyks… apsauga iškart sustabdo 🙂

už tai kriauklių rinkėjų laiveliai atviri visiems smalsuoliams 🙂

toliau nuo uosto pasukam dar vieną ratuką aplink pilį… tropikai tiesiog…

bet iš tikro… seniai seniai… čia buvo viskas tiksliai suplanuota… saugumui pilies gyventojų…

toliau žingsniuojam siauromis gatvelėmis…

besigėrėdami graikų išpuoštais namais

tačiau iš kitos pusės… matydami ir laiko poveikį…

prisėdam… atsigaivinti ir pasistiprinti… „pietų metas!!!”  girdim burzgia skrandžiai… o šalia visuomet pastebėsi dar vieną alkaną žvilgsnį…

dar ir kitą dieną nusprendėme pratęsti paklaidžiojimus… tačiau pirmiau… keliaujam išmėginti paplūdimį netoli viešbučio…pakeliui stabtelim parkelyje 🙂

tačiau saulės ir vandens vonios ilgai mūsų dėmesio nesulaiko… vėl iškeliaujam paklaidžiot po miestą…

šiek tiek nukrypstan į kitą pusę miesto ir dar karta pasigerim siauromis išpuoštomis Rodo senamiesčio gatvelėmis 🙂 tobulai mylimi namai 🙂

katiniška siesta…

kadangi pats Rodo miestas įsikūręs salos smaigalyje, tai iš vienos pusės yra mažiau banguoti, tinkami maudytis paplūdimiai, o iš kitos – siautulingos bangos ir vėjas veliantis plaukus ir keliantis bangas 🙂

iškeliaujam mašina aplink salą… tiesa pirmą dieną tik viena jos puse… pakrante driekiasi kelias maždaug ~80 km… pirmas sustojimas Keramikos dirbtuvėlės 🙂 graikai garsėja savo keramija ir ypatinga technika sulieti akmenį su stiklu…

artimiausias sustojimas… salos pakrantės viduryje įsikūręs Lindos miestas… kuriame ant kalno stūksi pilis… o papėdėje jos atsiveria vaizdai… verti atvirukų…

čia tiksliau užlipus iki pilies stačiai laiptais, bet nepanorus į vidų, bandėme apeiti aplink… nepasigailėjom… vaizdai keri..

jūros mėlynumas nenusakomas… skardžių aukštis užima kvapą…

foto medžiotojo žvilgsnis užkliūna prie kiekvienos detalės Lindos mieste… nuo durų skambučio…

išsigandusio užpuolusių turistų driežo…

išdidaus voro ir jo meno kūrinio…

galiausiai… nepakartojamų graikiškų juodai baltų mozaikų… kurios puošia ne tik sienas, bet ir gatves…

taigi… Lindos miestas… vienas brangiausių miestų Rodo saloje… net pačiame Rode kai kas pigiau 🙂

gerai, kad bent šis nuostabus paplūdimys nemokamas 🙂 bet jame maudytis neliekam, tik pėdas atvėsinam… nes iki dienos tikslo dar toli… mes vos pusiaukelėj…

paskutinė Lindos miesto akimirkos… ir spaudžiam salos pakrante tolyn…

iki sustojimas – Mojito… neišlipti negalima… padauginti būtina 🙂
tiesiog plakatas ant kelio… niekuo neišsiskiriantis… bet kelias iki jo… Bacardi nuklotas… negalim neparagaut… 🙂


o beragaujant…neįmanoma nepasigerėt… vaizdais vertais atviruko… nes sėdint šiame bare gali stebėti dviejų jūrų susiliejimą… taip taip…. būtent čia ta vieta… kai po palmės lapų skėčiu regi bangas plaukiančias viena į kitą….

dar pridėjus Mojito gaivumą…

vandens vėsumą ir skaudrumą, akmenėlių spalvingumą…

Mojito tampa ta Rodo salos vieta… dėl kurios verta būtų čia sugrįžti bent savaitgaliui 🙂
tačiau dar laukia vienas sustojimas – Prasonissi… kitas Rodo salos galas 🙂


Prasonissi turistai dažnai galvoja, kad būtent čia dvi jūros susilieja… tačiau iš tikro geografiškai tai iškyšulys itin mėgstamas kaituotojų, dėl vėjų ir banguojančios jūros 🙂 kai pakilęs vanduo atskiria salos pusiasalį nuo jos ir jis tampa lyg maža salele… ten toli… iki kurios karštuoju metu galima drąsiai nueiti arba net nuvažiuoti…

šiuo metu vandens dar per daug… todėl bandom nukeliauti bent iki tolimiausio sausumos lopinėlio… ir naiviai baltuojam tikėdamiesi, kad mes matomės beribėje jūroje 🙂

o kelias iki jo… primena dykumą… karšta, vėjas gairina… gerai, kad bent smėlis po kojom… vėsus ir drėgnas…

o čia mūsų kelionių priemonė 🙂 pasiekusi kartu kitą salos galą… Seat Ibiza 🙂
kelio pirmyn nebėra… sukamės atgal 🙂

grįždami pagaliau randam Tsambiki vienuolyną… deja užkilti iki jo pačioje kalno viršukalnėje… nesiryžtam… per mažai patirties serpantinais 🙂 gal kadanors… kitą kartą 😉

paskutinis tos dienos sustojimas – 7 springs… iš pasakojimų nerealios versmės… šaltinio tuneliu po žeme 🙂 kuriuo pasiryžę praeiti vėl ir vėl nori čia sugrįžti…

vandens spalva spindinti pro medžius keri… nors pačios versmės šiek tiek apdžiuvusios… matyt… ne tas sezonas 🙂

pabaigoje krioklys….pagal kurio muziką, galima tiesiog šokti…

krioklio viršuje ta nenusakoma vandens spalva… lyg nuspalvinta…
vakarėja… laikas atgal į viešbutį…
tai buvo viena įspūdingiausių dienų saloje….

sekančią dieną keliaujam į drugelių slėnį… deja… jų ten vos keletas… nes dar nėra taip karšta, kad jie atskirtų čia slėptis… medžių pavėsyje… drėgnų kalnų upelių čiurlenime…

nors drugelių nepamatėm… vistiek prisiminimui išliks nepakartojami gėlynai…

sukam mašinos vairą toliau… tiesa jau kita salos puse nei vakar… kuri deja daugiau gyvenama nei turistinė, gamyklų randam, vaizdai nestabdo… tad suradę maloniausią akiai… sustojam pietų… kol gėrimės tavernos vidiniu kiemu… mums kepa ką tik išsirinktą šviežą žuvį…

mėgaujamės šaltu baltu vynu… graikiški vynai pasižymi gaivuma…

va ta žuvis… šviežia… ką tik iškepta… seilės nutyso net pačiai berašant… sudorojom su didžiausiu malonumu… sotūs ir laimingi… pasukome atgal į Rodą… tą dieną įspūdžiai buvo skirti tik liežuviui 🙂

paskutinis vakaras… nors po 2-3dienio kelionių tingiai praleidome dienas prie jūros… tą paskutinį… ji itin šėlo… vėjas vertė iš kojų… skarą plėšė… plaukus vėlė… turbūt ir jai buvo liūdna… išsiskirti…

paskutinė diena saloje… tik trys valandos iki autobuso, kuris jau visam išgabens iki oro uosto kur kelsim sparnus namo… pabaigai… paskutiniai žvilgsniai į miestą…

 

 

 

Print Friendly, PDF & Email